BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Kuprinė.

Jis turi naują kuprinę. Vimdo. Senoji jo kuprinė buvo tarsi Biblija. Ten buvo visko daug ir gero prirašyta. Tarsi viena ilga daina arba litanija. Lyg malda kažkokiam dievui. Draugų palinkėjimai. Dainų eilutės. Įsimintinos datos. Šūkiai. Pavieniai pamesti žodžiai. Mano kuprinės kampe įraitytas “Mano Ganja” ir “Asiliukas :)”. Bereikšmiai, bet jam reikšmingi dalykai. Niekada nepamiršiu šio:

M + A = 1.6 m.

A - riebiai išbraukta ir užterliota. Alina. Jo ex.

Senoji kuprinė buvo gerai padraskyta, apterliota ir padeginta. Nenusakyčiau natūralios jos spalvos. Man ji patiko. O naujoji… Naujoji kuprinė yra šviesios gelsvai baltos spalvos su juodomis detalėmis. Tuščia, kaip apniukęs dangus ir beprasmė, kaip šuolis iš lėktuvo be parašiuto. Be jos Martynas nebeturi sielos. Jis niekas. Visiškas niekas. NULIS. Nebemiela man su juo. Vis tiek niekada neranda man laiko.

Per kūno kultūrą prasitrynė su kūrvomis, kalėmis, kvaišomis klasiokėmis, kurios nevertos būti įvardintos “merginomis”. Nu nevarau, nes esu prieš bet kokį varymą ant žmogaus, kai jis nedalyvauja pokalbyje, bet šiandien įsiutau.

Štai žaidžiam mes sau chebrytė tinklinį ir prisitrina jos. Pirma, mūsų per daug, antra jos šūdinai žaidžia (aš irgi ne profė, bet bent jau stengiuosi) ir dar bando savo taisykles įvest. Paprastai nutyliu visą, ką noriu joms pasakyt, nes manau, kad jos nevertos mano balso ir laiko, bet šiandien tiesiog išklykiau, kad dingtų iš aikštės, jei joms kažkas nepatinka. Ir dingo. Kartu su Martynu, žinoma.

Buvo toks gražus vardas - Martynas - o dabar kažkaip net vimdo.

Išmaudė jie su Tomašu mane sniege šiandien.

Didžiavausi, kad turiu tokį nuostabų draugą ir panašiai. Galėjau jį pavadinti draugu - stipriai ir užtikrintai - ir būčiau nesigailėjus. O dabar jis kažkoks kitoks. Kitoks po to, kai prieš porą savaičių paprašė manęs padėt jam užrišt su žole. Tada suartėjom ir mudu per daug laiko praleidžiam kartu.

Kličius mudu pakrikštijo vyru ir žmona, tai gyvenam gan suknistą šeimyninį gyvenimą. Skirsimės.

O ir be savo puikiosios kuprinės nebeliko to, su kuriuo sėdėdavau koridoriuj likus dviem sekundėm iki chemijos ir klausydavaus muzikos.

Bet šiandien buvo šis tas nuostabaus. Po matematikos jis priėjo prie Pėtkos, kad pasitartų su ja dėl kažko, o aš pro langą pamačiau mažytį beibiuką stoviniuojantį lauke. Dievas mato, nekenčiu mažų vaikų, bet to mažučiuko akys buvo nuostabiai mėlynos ir didelės. Jis stovėjo vienas ir keistai žiūrėjo į mus. Suklikau:

-Koks vaikiukas! Koks mielumas jo.

Visi sužiuro pro langą. Pažiūrėjo ir Martynas. Tada išsišiepė ir pasakė:

-Viskas Monika, noriu lialios.

Nuskambėjo visai mielai.

Gaila, kad negalim prisiversti įsimylėti žmonių.

Patiko (5)

Rodyk draugams

Rašyk komentarą