BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Nieko naujo.

2010-01-27 parašė booga

Matriarchalinėj, korumpuotoj, mūsų visuomenėj,
Kur Petruškevičius laižo subines briliantinei aukštuomenei,
Ir cinizmo pritvinkusios antys skrajoja,
O pasiutę pedofilai rudenį rujoja,
Raudonam prospekte, krauju grįstam,
Pakampių pacukai skaldo snukius keistom žmogystom.
Lietuvninkų karžygys, karžygiui nelygus,
Fanaras paaky ir dar šešios mėlynės.
Treningai žali pabrėžia jo pilietybę,
O byta kairėj saujoj - nihilistinę galybę.
Nėra taip blogai, nes vėją pasikinkęs,
Į pagalbą atjoja didžiai gerbiamas Binkis.
Naivus vaikis mano, kad pavasarių šimtas
Apsaugos poetą. Melas. Tamsta, imi drebint kinkas.
Kiaurom kišenėm angelai sargai
Neateis, nepadės. Kubiliau, ar matai?
Manai išjungęs šviesą viso Š nebematysi?
Klysti, tamsta, vieną dieną tu ant jo paslysi.
Valytoja Oksana, nors jai kelių dantų stinga,
Nušluostys Binkiui kraują auksiniam ryte geidulingam.
O man tai kas? Aš tikras gėlių vaikas.
Draugai pacifistai nuogi po pievas skraido.

P.S. dar vienas eilėraštis literatūros pamokai. Mokytoja mane su jais nužudys.

Rodyk draugams

Dainorėlių klubas. Ping pongas. Prielipos.

2010-01-26 parašė booga

Kai neturi ką pasakyti, geriau patylėti. Visai protinga. Deja, turiu ką pasakyti. Nieko pernelyg protingo, ar šmaikštaus. Tiesiog pasikalbėsiu su savim. Kaip visada. Turėjau šiandien informatikos langą. Nu nebuvo ką veikt, tai su Saulium ir Laurynu juokais nuėjom pas muzikos mokytoją. Atsisėdom, pakalbėjom, padainavom ir sugalvojom - davai koncertuojam. Pasiėmėm lietuvių liaudies dainą ir dviem balsais pastūgausim per Vasario 16-osios koncertą mokykloj. Saulius prikalbino savo broliūkštį mums pagroti. Per kūno kultūrą dar prikalbinom prie mūsų prisijungti Kamandulį ir paprašėm, kad Kristina man padėtų (tarp trijų vaikinų aš viena pirmu balsu dainuosiu - manęs visai nesigirdės.) Tiesa, Magda, kaip visada nekviesta ir neprašyta, priėjo prie Sauliaus, paėmė natas ir sako:

- Mes dainuosim? O kas per daina. Tai ok, galiu dainuot.

Po pamokos persirengimo kambary visos tik ir klegėjo, kaip jos dainuos. Įsiutau. Tai mano ir Sauliaus projektas. Daugiau nieko nereikia. Pasakiau Sauliui, kad apsieisim be kitų, o jis tik pasišaipė iš Magdos, kad kišą savo snukį, ir pritarė man. Užsimanė vištos gaut dešimtukus iš istorijos (istorikų organizuojamas koncertas).

Šiaip prieš kūncę buvo smagu. Martynas pasiėmė stalo teniso raketes ir kamuoliuką, ir pasimušinėjom salėj. Pirmą kartą žaidėm, buvo smagu. Panos atsiskaitinėjo šokdynę (gavau devynis…), o vaikinai atsispaudimus. Per literatūrą mane pakvietė atsakinėt - analizuot Binkio poeziją, Buvau nepasiruošusi, bet savo aštriu įžvalgumu išpešiau stiprų devynetą. Per matieką sprendžiau prie lentos. Trigonometrija. Gal ir gavau kažką. Turėjau gaut. Budėti buvo smagiau nei vakar, nes buvo J.J.

Radau pačiūžas. Tomašas paskolins. Ko gero net negaląstos, visiškai naujos ir per didelės, bet su vilnonėm kojinėm turėtų tikt. Dabar iškyla klausimas: eit su Martynu, ar ne? ir apskritai, kodėl ji MANE kviečia? Prieš kūno kultūrą priėjo prie manęs salėj ir apsikabino, palaikė savo glėby. Pasižiūrėjau į jį savo sumišusiu žvilgsniu, paklausiau:

- Kas čia dabar?

O jis atsakė:

- Nieko, tiesiog noriu apsikabint.

Ir vėl apsikabino.

Kažkas ne taip. Martynas su Tomu susikeitė vietom. Tomas nebežiūri į mane, o Martynas neatsiknisa. Kas jiems pasidarė, gi anksčiau buvo atvirkščiai. Gal mėnulis kaltas… gi pilnatis tuoj bus.

Rodyk draugams

Budėti tuščioje mokykloje.

2010-01-25 parašė booga

Kiek ten šiandien iš ryto buvo? -23 ar -25 laipsniai? Na, kažkas panašaus. Esmė ta, kad mano mokyklą buvo tarsi iššluota. Klasėje buvo 11 (!) žmonių. Šių metų rekordas. Šią savaitę mes budim mokyklos koridoriuose. Budžiu prie rūbinės. Viena, nes J.J užšalo. Žiauriai nuobodu. Koridoriai tušti. Gerai, kad Martynas su Evaldu netoli budi - persimetam keliais žodeliais. Per tikybą, buvau tik aš ir Kristina. Dviese. Buvo siaubingai nuobodu. Per fiziką su mano itin mėgiamu Algiuku (hipišku praktikantu) rašėm laboratorinį. Per chemiją kvietė prie lentos. Mane pirma ir dar sunkiausią uždavinį davė. Nieko.

Žiauriai smagu šiandien su Martynu buvo. Kažkoks per mielas atrodo. Tikybos mokytoja mudu sutikusi ant laiptų pamanė, kad jis mano vaikinas… Jau kelintą kartą. Prieš matematiką Martynas lyg tarp kitko pakvietė pačiuožinėt su juo ant ledo kada mieste. Nu pyze. Pasakiau ne. Įkalbinėjo, bet pokalbį atidėjau rytojui. Ieškau pačiūžų.

Tomas gyvas. Penktadienį sirgo. Vakar susirašėm. Nu visiškai jo nebesuprantu. Panašu, kad penktadienių nebebus. O gaila. Planavau jį pasikviesti pas save. Tiek to.

Rodyk draugams

Viskas per Binkį.

2010-01-20 parašė booga

Literatūros namų darbai. Binkis kaltas, nes jo kūrybą dabar nagrinėjam. Reikėjo ir mums sukurt po utą. Štai manoji:

Šiandien pievų sutemoj
Lijo obelų žiedais.
Paskendau tekmėj akloj
Šiandien pievų sutemoj.
Vakaro rūku maitintais,
Šimtą kartų apglėbtais,
Šiandien pievų sutemoj
Lijo obelų žiedais.

P.S. Erzina, kai reikia pagal kažkokias taisykles kurti…

Rodyk draugams

Gerai/blogai

2010-01-20 parašė booga

Pradėkim nuo vakar. Martynas užrūkė žolės. Daug žolės. Du gramus penkiese. Stiprios žolės. Mačiau jį po pamokų, atrodė apgailėtinai. Šiandien priesėdo prie manęs per pertrauką koridoriuje ir pasakė, kad turiu padėti jam užrišti. Dieve, jau galvojau, kad nesusipras ir niekada nebaigs. Papasakojo, kad vakar jam buvo tikrai labai blogai. O dar ir tėvukas prigriebė. Pasakiau, kad man neliko nieko kito, kaip tik padėti jam. Pati nuo pirmadienio užrišau visus svaigalus, reikia gi ir Marčiui padėt. Pasiteiravau, kodėl paprašė būtent manęs. Pasakė, kad jam atrodo, jog esu viena iš tų nedaugelio žmonių, kurie jį tikriausiai supranta. Paglostė mano savimeilę. Pasakiau jam, kad dar tik pradedu jį suprasti. Man labai gera, kad jis pasitiki manimi ir vertina mane. Šiandien jis atrodė apgailėtinai. Baisiai kankinosi, matėsi veide. Rūbinėje apsikabinau jį ir pasakiau, kad man jo labai gaila…

Penktadienį “Virusas”. Mokyklos talentų šou. Labai kokybiškas ir geras, kasmet laukiamas renginys. Labai noriu nueit. Bėda ta, kad penktadienį noriu būti su Tomu. Blogiausia tai, kad jei jis eilinį kartą negalės (jau porą savaičių mudviem nieko nesigauna…) tai aš nieko nepešusi penktadienį turėsiu grįžti namo iš gitaros ir nebūsiu “Viruso” pamačius. Net nežinau, ką daryt. Pasikviest Tomą kartu, eit ir pamiršt jį, ar neit, o susitikt su Tomu. Kamuojuos kvailutė.

Mokykloj spindžiu. Paulius vakar ėjo šalia ir kalbėjo su Tomašu. Tomašas jam juokais bandė prakalt J.J pirštines. Šiandien Paulius pamatė mano maikę. Iš reakcijos spėju, kad jam patiko. Rapolas kažkodėl nervingai spoksojo į mane. Nepernešu, kai žmonės nervingai spokso.

Stotelėje Arvydas papasakojo apie vakar… Vakar buvo jo 18-as gimtadienis. Mano girtas tėvukas nuvarė pas Arvydą ir kažko įsiutęs puolė jį, jo mamą ir tėtį. Jaučiuosi kaip mazgotė. Nenoriu nieko bendro su tėvu turėt.

Kažkodėl jaučiuosi išsekusi. Nuo visko. Šeimos, draugų, Tomo, mokyklos, netgi boso…

Noriu pailsėt.

Rodyk draugams

Liūdesio gėlės

2010-01-18 parašė booga

Liūdesio gėlės raudonos ir baltos,
Tavo silpnas kūnas pilkšvas ir šaltas.
Melsvos šlepetės laimingos kvatoja -
Joms nebeteks nešiot Tavo kojų.

Juodas šešėlis prie lango rymoja,
Eina lentom, o šios liūdi, vaitoja.
Laikrodis, senas svajoklis, sustoja,
Liūdesio gėlės palubėm skrajoja.

Tavo sunkus alsavimas vėsta,
Širdies dūžiai rimsta, akys išblėsta.
Ašaros pūpso ant skruosto kaip pupos,
Nuprausia veidą, pagirdo lūpas.

Senas žemėlapis, veidu vadintas,
Visas išbalęs ir iškankintas.
Pamirštas maldas kaip mirties portretą,
Prieš savo akis matai jų siluetą.

Liūdesio gėlės palengva pražysta,
Į dangų vis veržias liesa žmogysta.
Liūdi visi, kaip susitarę,
Liūdesio gėlės, ką jūs padarėt…

Seneliui.

P.S, teisingai, Žemyna, sakei - žinoti, kad prarandi yra daug sunkiau nei prarasti.

Rodyk draugams

Pragaro siųstas penktadienis.

2010-01-10 parašė booga

Cha. Ryte taip nė negalvojau. Tikrai buvo gerai. Nerašėm nei trigonometrijos, nei chemijos. Padūmijau daugiau kartų nei paprastai. Martynas buvo geros nuotaikos. Vienžo, viskas buvo pakenčiama. Gaila, kad Justės nebuvo. Tačiau penktadienio vakare nusimatė pasimatymas ir jaučiausi patenkinta. O tada prasidėjo. Baigėsi pamokos, mielutėliausiai pasiglebesčiavau su Martynu ir nuėjau su Gabriele. Autobusas buvo pilnutėlis. Gabrielė perspėjo, kad mane bando apvogt ir kuprinės kišenę pridengė ranka. Ačiū jai. Vos neišsitiesiau priešai IKI ant ledo. Parduotuvėje pamečiau ir radau savo mylimąjį žiedelį. Troleibuse atsisėdau į kažką balto. Tai, pasirodo, nenorėjo lengvai nusivalyti, tad stovėjau EUROPOS tūlike ir ploviau. Po to nuėjau į gitarą. Pagrojau porą minučių ir atėjo jis, Tomas. Dieve, pusantros savaitės jo nemačiau, buvau velniškai išsiilgusi. Visą pamoką žiūrėjau į jį ir niekaip neatsižiūrėjau. Po pamokos mudu kartu išėjom. Na, tikėjaus jį pasikviesti pas save išgerti arbatos. O gal nueiti pas jį… Pasiteiravau, kokie jo planai. Jis perspėjo, kad būsim kartu neilgai, nes jis turi grįžt namo 18.30, mamai kažko reikėjo ir t.t. Net nesigilinau. Tik nuliūdau. Tada jis pasakė, kad meta gitarą. Viskas, tai buvo paskutinis lašas. pajutau kaip akyse kaupiasi ašaros. Nusisukau nuo jo. Tada lyg ir ėjom, lyg ir kalbėjom. Net nebepamenu apie ką. Prisimenu, kad man buvo velniškai liūdna ir dėl to nuliūdinau jį. Pamenu dar vieną akimirką: jis pasakė

T: Labai atsiprašau, turiu jau bėgt. (Apglebia per pečius) Sėkmės.

M: Sėkmės? (Apkabinu jį per juosmenį).

T: Na taip, sėkmės gyvenime.

Nubėgo. NUBĖGO. Aš dar jam norėjau pasakyti… nu būčiau pasakius, o jis nubėgo. Taip ir likau stovėti ant gavės kampo su gitara ant pečių ir numesta kuprine ant žemės. Išsižiojus.

Nuėjau ir aš. Tada dar atsisukau pažiūrėti į jį einantį. Ji atsisuko į mane. Sustojau, susiėmiau už galvos ir balsu pravirkau. Taip dar nėra skaudėję. Širdis tiesiog sudraskta į gabalus. Vien ta mintis, kad jis meta gitarą ir mudviejų penktadienių nebeliks. Žinau, mokslai… jis dvyliktokas. O bet tačiau penktadienį troleibuse sėdėjau šalia mielo vaikinuko ir blioviau, o jis žiūrėjo į mane liūdnu žvilgsniu ir nesuprato, kas man yra.

Grįžau namo ir parašiau Tomui neakivaizdų prisipažinimą meilėje. Atrašė. Nė žodžio apie simpatijas ar dar ką. O juk jis viską ir pradėjo.

Užkniso. Užkniso juodai.

P.S dar ir žiedas sulūžo.

Rodyk draugams

Vargai dėl vardo.

2010-01-02 parašė booga

Atsimenu vieną epizodą iš vystyklų laikų, kai pasakiau mamai: “Mama, o tu negalėtum nuo šiol mane vadinti Gintare?” Net neabejoju, kad ji nustebo. Tiesa ta, kad nekenčiau savo vardo ilgus ilgus metus. Nu negražus ir viskas. Tada dar buvo ir retokas. Visokių Gabrielių ir Gintarių darželyje buvo apstu, o vat tokia “Monika” tik viena. Geresniu atveju būdavo dvi… Dar skaudžiau, kad mano mama mane norėjo pavadinti Daniele. Gražus vardas. Bet tėvas įkišo savo trigrašį ir užprotestavo, esą visi mane vadins “Danyla” ir “Danka”… Ačiū tėti, mama mane pagimdė, tad ir vardą galėjo išrinkti ji. TAČIAU tėvas protestavo protestavo ir burtų keliu gavau savo vardą.

Žinot, sakoma, kad vardas atneša likimą. Iš graikų kalbos, vardas Monika reiškia “vienišas”, “vienas” (monos). Taip ir yra. Nesupraskit manęs neteisingai. Aš komunikabili, bet kai gaunu minutę pabūti viena, aš tik džiaugiuosi. Vienatvė, tarp kitko, mane liūdina, bet kartais pabūti vienai, o galų gale ir vienišai, yra gera.

Taigi, šiaip ar taip, vardo nepasikeičiau, o ir mama nevadino manęs Gintare, tad teko priprasti prie saviškio vardo. Su metais vis mažiau kreipiau dėmesį į jį, o galiausiai gal net truputuką pamėgau tą vardą. Bėda tik ta, kad man skambėdavo mažų mažiausiai keistai, kai kažkas į mane kreipdavosi pilnu vardu. Mokykloje ir draugų rate visi šaukdavo “Monce”, “Mone”, “Moni”, “Džiumbru”. O šiemet pas mus atėjo, jau mano bloge po kaulelį išnarstyti, naujokai. Jie į mane (nors ir būdami gerais mano draugais) kreipėsi ir vis dar kreipiasi pilnu vardu (su miela Evaldo išimtimi “Monyčka”). Skambėjo keistai ir kažkaip baugiai.

Kol…

Kai antrą kartą buvau su Tomu, jis manęs paklausė mano vardo. Aš nustebau, nes maniau, kad jis jį tikrai žino (po to prisipažino, kad per pirmąjį mudviejų pasibuvimą pamiršo paklausti). Tomas bandė mano vardą atspėti, bet nesėkmingai. Truputuką įsižeidžiau. Porą valandų jam nesakiau savo vardo, kol galų gale pakeitėm pokalbio temą ir visai pamiršom bėdas dėl vardo. Tomas, kai jį dėl kažko prispausdavau, tą vakarą pasakydavo: “em… šiandien gražiai atrodai?” ir tada mudu juokdavomės, bet vienu metu jam pasakiau (gal buvau kiek susierzinusi): “Tai prastas komplimentas. Vat geras komplimentas buvo, kai mano darbų mokytojas pasakė, kad aš graži kaip Monica Bellucci. O va, žiūrėk, ir mano vardas!” (Tikrai buvau dėl kažko susierzinusi). Tada jis pažiūrėjo man į akis ir tyliai pasakė: “Monika”.

Mano vardas gyvenime taip gražiai neskambėjo niekieno kito lūpose :)

Rodyk draugams

Naujametiniai pažadai.

2009-12-31 parašė booga
  • Neberūkysiu [jokio tabako, žolės taip pat (ech)];
  • Nebebus vakarėlių, po kurių man viską turi papasakoti draugai arba video įkeltas į jūtūbą [ir taip jau gėda daugiau negu turi būti];
  • Daugiau šypsosiuos;
  • Nebeflirtuosiu su visais vaikinais [žinoma, kad flirto neatsisakysiu, bet aš flirtuoju su VISAIS, o tai yra blogai];
  • Intensyviau ruošiuos egzaminams [Jėbau, jau visai ant nosies];
  • Daugiau mankštinsiuosi [sportas man teikia malonumą];
  • Skirsiu daugiau laiko šeimai [atleiskit draugai ir draugučiai, bet manęs reikia ir mamai];
  • Geriau prižiūrėsiu Sigio šunį [taip, šuo ne mano, bet juk priežiūros jai irgi reikia];
  • Dažniau nuvažiuosiu pas močiutę [juk ji su saule negyvens...];
  • Nebebijosiu santykių ir nepabėgsiu nuo vaikinų vos tik jie man pasiūlo draugauti [pati prašausi santykių, o po to nuo jų bėgu... Kur mano galvelė?];
  • Labiau vertinsiu savo draugus [jie tikra Dievo dovana, jie to nusipelnė];
  • Daugiau fotografuosiu [juk tai mano aistra, o vis nerandu laiko...];
  • Daug daugiau grosiu [juk noriu būti gera bosiste];
  • Nebijosiu improvizuoti per pamokas [improvizacijos smagu :) ];
  • Dažniau išsakysiu savo nuomonę [kartais teisi ne tik Magda];
  • Džiaugsiuosi kiekviena akimirka praleista su Tomu, kad ir kokia nevykusi ji būtų [kaip bebūtų, jis man velniškai patinka ir su juo jaučiuosi gerai. Kai mudu nebebūsim kartu, bet jau galėsiu prisiminti jo siaubingai juokingus juokelius :) ];
  • Nebepysiu ant mamos, kad per Andy ji pamiršta mane. Juk jis jos mylimasis. [O meilė stipri jėga];
  • Daugiau samprotausiu ir filosofuosiu [padeda atsipalaiduoti];
  • Nebestumsiu ant mažių ir nevykėlių bohemikų [kad ir kokie nevykę jie bebūtų, juk jie irgi žmonės xD ]

Gal ir užteks. Bijau, kad per daug prisižadėjau… Bet šiemet tikrai pabandysiu visa tai įgyvendinti, juk negali būti taip sunku.

Pasakiškų jums 2010-ųjų, mieli skaitytojai :)

Rodyk draugams

Prasti pasimatymai.

2009-12-29 parašė booga

Ar dažnai būna, kad po pasimatymo paimat ir apsižliumbiat? Paprasčiausiai vidury troleibuso apsižliumbiat… Man taip dar nebuvo. Iki šiandien. Šiandien po pasimatymo su Tomu [liežuvis neapsiverčia vadinti to pasimatymu] apsiverkiau. Ir ne dėl to, kad eilinį kartą nušalau rankas ir kojas [dėl mudviejų fantazijos stokos, mūsų "pasibūvimai" vyksta po atviru dangum]. Tai buvo ketvirtas mudviejų vakarojimas kartu. Ketvirtas ir manau, kad paskutinis. Kai susipažįsti su kažkuo ir pajunti trauką, ir pajunti, kad trauki kitą, tai po kažkiek laiko įvyksta tas BUM - tu man patinki, būkime pora. Keturis kartus buvom kartu po kelias valandas. Pirmasis pasimatymas buvo pats nuostabiausias, o visi kiti vis šąla. Ne, ne dėl oro, paprasčiausiai šąla jausmai. Gal ne jo man, o atvirkščiai. Matot, aš vis dar tikiu, kad jis nepasitiki savim ir kažko delsia, bet iš tų pasibuvimų nieko gero. Nieko naujo. Man jis labai patinka, bet kai viskas klostosi kažkaip “mes juk draugai, ar ne?” tai jaučiuosi kvailai. Ypač dėl to, jog nenoriu būti jo drauge, o jis, manau, irgi to nenori. Tuose mudviejų pasibuvimuose trūksta romantikos ir paprasčiausiai jausmo. Atsisveikinom, įsėdau į troleibusą ir apsižliumbiau. Ko gero dėl to, kad man jis labai patinka, bet nesu tikra dėl jo jausmų man. Vieną dieną būna “tu man patinki”, kitą - “aš tavęs nekabinu”. Sunku ir susigaudyti.

Pradedu manyti, kad kai nebuvo manimi besižavinčių vaikinų, jaučiausi geriau. Jokių įsipareigojimų ir jokių vat tokių nesąmonių.

Rodyk draugams