BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Archyvas: ‘Be temos’ kategorija

Merginos pasmerktos?

2010-07-15

Prieš porą mėnesių ėmiausi vieno socialinio projektėlio. Idėja gimė labai spontaniškai, tiesiog diskutuojant su draugais apie tai, kad vaikinai visuomenėje turi daugiau teisių, galimybių ir gauna visko daugiau nei merginos. Prisiminiau vienos žurnalistės skundą, kad jos, turinčios aukščiausius balus, nepriėmė į žurnalistikos studijas tais metais vien dėl to, kad jie norėjo priimti vaikiną, na ir kas, kad prasčiau besimokantį. Taigi, nusprendžiau įsitikinti, ar vaikinai tikrai yra geriau vertinami. Projektą baigiu ir esu apstulbinta rezultatų. O dabar, išsamiau.
Viename puslapyje, kur galima nemokamai rašyti savo tinklaraštį (toliau blogą) susikūriau du naujus vartotojus. Vienas - žavi, paprasta, studijuojanti mergina. Kitas - žavus, šmaikštus ir anaiptol nepaprastas vaikinas, neseniai baigęs studijas. Abiejų profesija ta pati, abu rašo įdomius straipsnius beveik tokiomis pat temomis, yra įžvalgūs, sarkastiški ir atrodo, kad turėtų turėti daug skaitytojų. Tačiau… Mergina, nors ir rašė įžvalgius ir įdomius straipsnius aktualiomis temomis, sulaukdavo vos kelių skaitytojų. Vaikinas rašė lygiai tokiu pat stiliumi, lygiai tomis pačiomis temomis, o skaitytojai pas jį plūdo šimtais. Keli jo įrašai pateko į blogų dešimtukus arba vis dar tupi skaitomiausių blogų sąraše. Merginos įrašus pakomentuodavo vos vienas kitas prašalaitis, o ties vaikinuko įrašais puikavos po kelias dešimtis komentarų. Daug panelių jam rašė privačias žinutes su siūlymais susipažinti artimiau, o tuo tarpu mergina, negavo nei vienos žinutės. Pasistengusi net sugebėjau savo herojų įtraukti į tikrą internetinį meilės romaną ir suradau jam merginą.
Faktai akivaizdūs.
Nenoriu nuliūdinti merginų, kurios stengiasi rašydamos straipsnius ar tiesmukus dienos išgyvenimus, nenoriu nuliūdinti ir tų, kurios gviešiasi žurnalistės karjeros, tiesiog labai liūdna, kad mūsų skurdžioje visuomenėje visada laimi vaikinai.

Rodyk draugams

Tikrasis gatvės menas.

2010-06-07

Ilgai gimdžiau šią idėją ir vis dairiausi bendraminčių. Kai vienas atsirado, o tiksliau iškrito tarytum iš giedro dangaus, viskas įvyko taip greitai, kad gėda net prisipažinti: neįvykdžiau nė pusės savo “Misijos”. Esmė paprasta: fotoaparatas ant kaklo, trikojis vienoje rankoje, kuprinė prikimšta šlamšto, o aš, palaimingai apsižergusi dviratį, puškuodama kylu į Tauro kalną tik tam, kad apvažiuočiau kokius tris ratus apie jau ir taip daug išvažinėtą Vilniaus centrą ir padaryčiau įspūdingiausių, mieliausių, keisčiausių ir kitokių -iausių Vilniaus graffiti ir šiaip gatvės meno apraiškų nuotraukų.

Taigi, skubu padėkoti Augustei už visokeriopą paramą ir štai jums keli mano vakarykščiai kadrai:

Mano mėgstamiausieji “Stryt Animals”

Čia, žinoma, ne geriausieji, bet mano mėgstamiausieji. Apmaudu, kad visai pamiršau aplankyti Gedimimo pr. ir Sereikiškių parką. Jei kam įdomu, pagal ką atsirenku “fotografuotinus” piešinius, tai man svarbu: spalvos; formos; prasminga mintis; keista arba neįtikėtina vieta; technika. Jeigu piešinys turi bent vieną iš šių savybių - turiu jį įamžinti :)

Taigi, šiandien tiek. Laukiu Jūsų pasiūlymų su, Jūsų manymu, gerais gatvės piešiniais, kuriuos turėčiau nufotografuoti. Dėkui ;)

Rodyk draugams

Su pakilimais ir nuosmukiais

2010-04-20

Aš grįžau. Net keista tai ištarti, nes nesijaučiu kažkur buvusi. Na, bent jau kažkur toli. Visada sėdėjau kitą pus ekrano, tik kažkaip nesinorėjo rašyti. Na, grįžau su naujienomis, net nežinau, nuo ko pradėti, nes per du mėnesiu įvyko labai daug.
Pirma, tai mečiau rūkyti ir savimi labai didžiuojuosi. Draugai į tai keistai reagavo, net netikėjo, kad atsilaikysiu ir vis dar netiki, nes „mečiau” jau gan nemažai kartų, bet visada grįždavau prie šio nelemto įpročio. Susivokti, kad elgiuosi blogai, man padėjo kraupus vaizdinys. Pamačiau rūkalus perkančią merginą. Ji atrodė siaubingai, jos veido oda ir plaukai buvo pasišlykštėtini. Nežinau ar jie tokie buvo nuo rūkymo, žinoma, bet tas vaizdinys mane atgrasė nuo cigarečių visam gyvenimui. O ir metus, gyvenimas nušvito kitomis spalvomis. Dabar galiu lengvai kvėpuoti, mano drabužiai, pirštai ir plaukai nebesmirdi, dantys nebegelsta ir sutaupau nemažai pinigų, kuriuos galiu skirti grupės repeticijų salės nuomai.
Grupė. Nuo vasario 12 d. su jais nemažai ką nuveikėme. Koncertavome, ieškojome vietų atsiskleisti. Tiesa, „Brodvėjuje” patyrėme visišką fiasko (na, gal ir nevisišką, nes kai kam pasirodymas patiko), nes, muzikine prasme, esame dar jauni, o kadangi kartu esam nuo tos pačios vasario 12 d., tai dar ir nesusigroję. Bet aš didžiuojuosi savo kolegomis, nes jie puikūs, darbo nebijantys žmonės ir muzikantai, ir, jei mums pasiseks, eisime toli :) Radome naują būgnininką Joną. Jis puikus vaikinas, draugiškas ir mielas. Vienintelis mūsų dar neišspręstas klausimas - būgnai, bet mes jų ieškom, o kas ieško, tas randa.
Tomas. Tomas pametė mane kaip šunį dar kovo 3 d. Net nesugebėjo to pasakyti į akis, nors visą vakarą praleidome kartu. Jo žinutę, kad viskas baigtą, gavau vos nuėjusi nuo jo. Po to jis bandė su manimi taikytis, nes (kaip pats sakė) bijojo, kad sutikusi jį gatvėje, užvažiuosiu jam per snukį su plytą. Atleidau, bet mes nebebendraujame.
Susipykau su Žemyna, net nepamenu ar pasakojau apie ją. Bet mudvi nebekalbame gal jau koks mėnuo. Pasiilgau jos.
Martynas susirado merginą. Panašu, kad jie tikrai myli vienas kitą ir aš dėl jų labai laiminga. Tiesa, nežinau ar mes su Martynu dar liksime draugai. Na, turiu omeny, po egzaminų ir viso kito, nes kitąmet nebepasimatysime.
Daugiau jokių dramatiškų patyrimų gal ir nebuvo. Tiesa, pagaliau surengė mano fotografijų parodą ir visi (net aš) liko maloniai nustebinti, nes niekas net neįtarė, kad užsiimu fotografija. Tai tiek. Nors dabar galėčiau rašyti ir rašyti….

Rodyk draugams

Super.

2010-02-12

Pagaliau! Pagaliau įvyko mūsų koncertas :) Siaube, kaip nerealu buvo. Žiauriai jaudinausi, bet žinojau, kad viskas bus gerai jau tada, kai klasiokams atvipo žandikauliai pamačius mane su suknele ir bateliais. Aš juk niekada jų nesidedu. Pagyrė net tie, su kuriais nesišneku, o ir mokytojai taip įdomiai žiūrėjo, kažkaip keistai besišypsodami. Pirma padainavom, o po to su grupe vieną gabalą sugrojom. Grojau ir ieškojau pažįstamų akių sausakimšoj salėj. Visi buvo baisiai nustebę, kad jų mėgiamoji Monytė bosą ant scenos birbina. Nulipau nuo scenos raudona kaip burokėlis, bet visi liko labai nustebę ir labai patenkinti. Aš taip pat :) Debiutas buvo sėkmingas.

Po to dūmiau į gitarą. Įkritau į klasę ir išvydau tokį nuostabų žmogų. Danielių! Senąjį Danielių. Tą, kurio buvau jau gerus metus gal nemačius. Atsisėdom ir iš peties pajamminom su mokytoju. Ėjosi taip lengvai ir linksmai :) nuo Danieliaus veido nesitraukė šypsena, kaip gera buvo jį vėl matyti. Danielius grojo nepakartojamai, vienas malonumas buvo klausyti. Tada atėjo mano pražuvėlis - Tomas. Pagrojom vėl visi kartu. Danielius turėjo išeiti, nes vėlavo į darbą. Atėjo mūsų augintinis Edgaras ir prasidėjo visokios šūdmalystės. Kai galų gale normaliai pagrojom kelis gabalus, mokytojas mus paleido. Aš, Tomas ir Edgaras prasiėjom iki perėjos, kur Edgaras pasuko į kitą pusę. Likom mudu su Tomu. Ėjom ir kalbėjom, nes seniai nesikalbėjom. Buvau jo labai pasiilgus. Jaučiausi gan blogai, nes diena buvo įtempta, vienos repetcijos ir kontroliniai, net nepavalgiau, tad galvos skausmas gręžė smegenis. Tomas susirūpino dėl manęs ir, nenorėdamas manęs užlaikyti, atsisveikinęs nubėgo. Bet šiandien nebuvo dėl to liūdna. Ir taip buvo nuostabi diena, ko dar galima iš jos norėti? Atsisėdau į troleibusą ir nurūkau namo…

Ačiū visiems savo draugams už palaikymą :) Jūs nerealūs.

Rodyk draugams

Nauji potyriai.

2010-02-10

Vakar buvo pirmoji repeticija su grupe. Jaučiausi visiška nevykėle, o dar ir nesava. Jie grojo, davė man natas ir aš grojau, bet kažkaip nedrąsiai jaučiausi. Na, galų gale įsidrąsinau. Juolab, kad jie mane priėmė itin šiltai. Grojom kelias valandas. Nepasakyčiau, kad darbas buvo labai produktyvus, bet aš juk visiška naujokė. Jie buvo tikrai draugiški, pasiūlė parūkyt ir alaus, bet dėl lažybų, rūkyti negalėsiu dar mėnesį. Po to gitaristo tėvas parvežė mus namo. Gitaristui patiko mano naujausias (paskutinis bloge publikuotas) eilėraštis. Girdėjo kaip skaičiau per literatūrą, nes tada buvo klasėj, nors mes net ne klasiokai. Visai malonu iš jo pusės. Būgnininko dar nemačiau. Sakė, kad jis Minedo prototipas. Intriguoja.

Penktadienį koncertuosim. Mokyklos koncertas vasario 16 proga. Teks persiplėšt, nes ir su savo klase turim kai ką paruošę ir dar jie paprašė, kad jiems pagročiau. Ten visiškai nesunku, bet vis vien baisoka. Pirmas kartas su bosu scenoj, visgi.

Visą šią savaitę tik ir lakstau į visokias repeticijas. Užversta darbais. O rytoj tai išvis laukia košmariška diena, nes generalinė repeticija.

Toks jau tas gyvenimas.

Rodyk draugams

Ji pasakė TAIP. Gailisi.

2010-02-07

Pasakiau TAIP. Tik nežinau, ar verta labai džiaugtis. Kažkaip prasta nuojauta mane kamuoja. Vienžo, kažkada pabloginau apie tai, kaip vis atsisakau gerų pasiūlymų savo gyvenime, pagaliau pasakiau TAIP. Vakar gavau laišką į facebook’ą. Man pasiūlė prisijungti prie muzikinės grupės. Pasiūlė mergina, kuri buvo mano buvusios klasiokės draugė, o ir šiaip man pačiai buvo pažįstama. Ji turi grupę. Aš groju bosu. Taip jau sutapo, kad jiems prireikė bosistės. Tai ir pasiūlė. Pasakiau, kad esu velniškai nevykusi. Nu gerai, pasakiau, kad jaučiuosi dar žalia, bet ji nuramino mane ir po keliolikos minučių pokalbio skype, pasidaviau ir sutikau.

Sutikau dėl to, kad pasirodė įdomus pasiūlymas ir dar niekada nesu grojusi grupėje. Bėda būtent ta, kad esu visiškai žalia ir nors gitara groju jau ilgokai, bosas - man visiškai naujas daiktas. Šiaip ar taip, kadangi sutikau, tai teks stengtis groti ir pasistengti atitikti jų lūkesčius.

Vis tiek jaučiuosi nedrąsiai. Reikės įsilieti į naują žmonių grupę, o blogiausia, kad visiškai savim nepasitikiu, nes turiu žvėrišką scenos baimę. Na, gal iš viso to ir gausis kažkas gero :)

P.S, niurzgoms komentatoriams, kurie liko nepatenkinti mano įrašu ‘Ji sako NE!’ ir mano, kad jame tik gyriausi be jokios aiškios priežasties, pranešu, kad šiuo įrašu nesigiriu, o tik pasidalinu savo suknistais išgyvenimais ir nuotykiais. Komentuokit į sveikatą. Tarsi man labai rūpėtų.

Gero vakaro :)

Rodyk draugams

Juostelė trūko.

2010-02-03

Pastaruoju metu, be kelių skaudžių išimčių, gyvenau kaip kad gyvena užstrigusi plokštelė - kartoja vis tą patį. Rytas, troleibusas, mokykla, namai, miegas. Viskas. Šiandien PYST ir trūko plionkė. Pradėsiu nuo pradžių:

Susirgau. Dėl vakarykščių maudynių sniege, žinoma. Per anglų nuotaika jau buvo subjurusi, nes J.J papasakojo šį bei tą nemalonaus. Prieš darbus jaučiausi tragiškai - galva plyšo, be perstojo kosėjau ir dar liulys iki kelių. O dar ir susiparinus. Martynas paklausė, kas man yra. Neatsakiau ir užsispyriau nesakyti. Nuėjo į merginų grupę. Per darbus parodžiau Kličiui savp portfolio. Jam patiko. Tikrai darys parodą. Valio :) Tiesa, pamiršau pasakyti, kad prieš matieką man mano “nuostabiosios” klasiokės pranešė, kad irgi lankys fotografiją. Išspaudžiau netikrą šypseną. “Woohoo”. Kurgi ne. Per darbus pasakiau Kličiui:

- Nebelankysiu fotografijos.

- Lankysi.

Prajuokino. Pasikalbėjom. Pasakiau, kad nelankysiu, nes ateis pas jį šiandien dvi merginos. Jis suprato, kame bėda. Susitarėm, kad vis tik lankysiu, bet ne su jom. Esu velniškai dėkinga jam, nes šiandien jis buvo geriausias mano sutiktas žmogus per visą dieną.

Po darbų buvo biologija. Kontrolinis. Lengvas. Parašę kontrolinį su Karoliu kalbėjom. Jis vis šaipėsi iš mano dryžuoto mėlynai raudonom juostom švytinčio šaliko, kuris labai traukia dėmesį. Nu sergu, ką belieka daryt? Viskas. Pamokos baigtos. Šiandien tik keturios. Prie rūbinės Martynas bandė atsisveikint, bet aš juokais išsisukau. Ir tada prasidėjo. Supyko ir pasakė:

- O su tavim dar pakalbėsim. Labai rimtai. Jei tu nesupranti apie ką aš, paaiškinsiu.

- Martynai? kas darosi?

Nuėjo.

Tokio pikto jo dar nebuvau mačius. Nesupratau, kas dedasi. Čia tikriausiai dėl to, kad visą pmoką praleido mergų darbuose, kur, pasak jo, jis norėjo “išsipasakoti ir atsiskleisti” or whatever. O su manim tai net negali pakalbėt…

Iškart po to prie manęs priėjo Karolis (!) ir apsikabino (!) Pirmą kartą gyvenime jis mane apsikabino. Be jokios progos.

Labai emocinga ir varginanti diena. Siaubas.

Rodyk draugams

Ji sako NE!

2010-02-02

Mes savižudžiai. Na gerai, sukonkretinsiu, aš savižudė. Tik dabar supratau, kaip ilgai save žudau. Ne, ne dėl to, kad rūkau, o dėl to, kad per daug kartų gyvenime esu pasakiusi NE.

* Paskutinė Sigio diena Lietuvoje. Jis pakviečia mane kartu su juo parūkyti į lauką. Sakau NE. Vis dar gailiuosi, nes labai jo pasiilgau. Būtume juk taip puikiai pakalbėję ir atsisveikinę.

* Armandas pasiūlo prisidėti prie debatų grupės, nes, jo manymu, gerai sakau kalbas. Sakau NE. Gailiuosi, nes būčiau kažko pasiekus. Juk tikrai gerai sakau kalbas ir visada turiu, ką pasakyti.

* Lietuvių mokytoja pasiūlo paskaityti savo rašliavą prieš mokyklą. Sakau NE. Gailiuosi, nes juk gal būčiau sulaukusi pripažinimo. Juk rašau neprastas eiles.

* Martynas pakviečia kartu su juo pačiuožinėti pačiūžomis. Sakau NE. Gailiuosi, nes mudu būtume puikiai praleidę laiką.

* Saulius kviečia į brolio tūsą. Sakau NE. Gailiuosi, nes visi po to pasakojo kaip smagu ten buvo.

* Žemyna pakvietė į puikų gitarų koncertą. Sakau NE. Gailiuosi, nes ne tik būčiau su ja pabuvus, o ir puikios muzikos pasiklausius.

* Tomas kviečia pas save arbatos. Sakau NE. Gailiuosi, nes gal jei būčiau pas jį nuėjus, nebūčiau jo praradus.

* Martynas siūlo draugauti. Sakau NE. Gailiuosi, nes man jis patiko, o aš išsigandau.

* Anglų mokytoja pasiūlo sudalyvauti viešosios kalbos sakymo anglų kalba konkurse Klaipėdoje, nes mano, kad aš gabi. Sakau NE. Gailiuosi, nes gal ai būtų buvęs mano bilietas kažkur.

Matot, kiek daug gerų dalykų būtų nutikę, jei tik būčiau pasakiusi TAIP.

Ech, reikia pabandyt nuo rytojaus daugiau kartų pasakyti TAIP.

Rodyk draugams

Kuprinė.

2010-02-02

Jis turi naują kuprinę. Vimdo. Senoji jo kuprinė buvo tarsi Biblija. Ten buvo visko daug ir gero prirašyta. Tarsi viena ilga daina arba litanija. Lyg malda kažkokiam dievui. Draugų palinkėjimai. Dainų eilutės. Įsimintinos datos. Šūkiai. Pavieniai pamesti žodžiai. Mano kuprinės kampe įraitytas “Mano Ganja” ir “Asiliukas :)”. Bereikšmiai, bet jam reikšmingi dalykai. Niekada nepamiršiu šio:

M + A = 1.6 m.

A - riebiai išbraukta ir užterliota. Alina. Jo ex.

Senoji kuprinė buvo gerai padraskyta, apterliota ir padeginta. Nenusakyčiau natūralios jos spalvos. Man ji patiko. O naujoji… Naujoji kuprinė yra šviesios gelsvai baltos spalvos su juodomis detalėmis. Tuščia, kaip apniukęs dangus ir beprasmė, kaip šuolis iš lėktuvo be parašiuto. Be jos Martynas nebeturi sielos. Jis niekas. Visiškas niekas. NULIS. Nebemiela man su juo. Vis tiek niekada neranda man laiko.

Per kūno kultūrą prasitrynė su kūrvomis, kalėmis, kvaišomis klasiokėmis, kurios nevertos būti įvardintos “merginomis”. Nu nevarau, nes esu prieš bet kokį varymą ant žmogaus, kai jis nedalyvauja pokalbyje, bet šiandien įsiutau.

Štai žaidžiam mes sau chebrytė tinklinį ir prisitrina jos. Pirma, mūsų per daug, antra jos šūdinai žaidžia (aš irgi ne profė, bet bent jau stengiuosi) ir dar bando savo taisykles įvest. Paprastai nutyliu visą, ką noriu joms pasakyt, nes manau, kad jos nevertos mano balso ir laiko, bet šiandien tiesiog išklykiau, kad dingtų iš aikštės, jei joms kažkas nepatinka. Ir dingo. Kartu su Martynu, žinoma.

Buvo toks gražus vardas - Martynas - o dabar kažkaip net vimdo.

Išmaudė jie su Tomašu mane sniege šiandien.

Didžiavausi, kad turiu tokį nuostabų draugą ir panašiai. Galėjau jį pavadinti draugu - stipriai ir užtikrintai - ir būčiau nesigailėjus. O dabar jis kažkoks kitoks. Kitoks po to, kai prieš porą savaičių paprašė manęs padėt jam užrišt su žole. Tada suartėjom ir mudu per daug laiko praleidžiam kartu.

Kličius mudu pakrikštijo vyru ir žmona, tai gyvenam gan suknistą šeimyninį gyvenimą. Skirsimės.

O ir be savo puikiosios kuprinės nebeliko to, su kuriuo sėdėdavau koridoriuj likus dviem sekundėm iki chemijos ir klausydavaus muzikos.

Bet šiandien buvo šis tas nuostabaus. Po matematikos jis priėjo prie Pėtkos, kad pasitartų su ja dėl kažko, o aš pro langą pamačiau mažytį beibiuką stoviniuojantį lauke. Dievas mato, nekenčiu mažų vaikų, bet to mažučiuko akys buvo nuostabiai mėlynos ir didelės. Jis stovėjo vienas ir keistai žiūrėjo į mus. Suklikau:

-Koks vaikiukas! Koks mielumas jo.

Visi sužiuro pro langą. Pažiūrėjo ir Martynas. Tada išsišiepė ir pasakė:

-Viskas Monika, noriu lialios.

Nuskambėjo visai mielai.

Gaila, kad negalim prisiversti įsimylėti žmonių.

Rodyk draugams

Ir nevykėliams nesiseka.

2010-01-29

Netuščiažodžiausiu. Mirė mano senelis. Prieš dvi minutes sužinojau. Tokiom akimirkom užgniaužia gerklę karčios lyg nuodai seilės ir kad ir ką besakytum, gaunasi kažkas panašaus į isterišką verkimą ir klyksmą. Mirė. Išėjo. Paliko. Anksčiau ar vėliau taip turėjo nutikt, juk sirgo.

O su Tomu šiandien irgi nieko nebuvo. Man pamoka baigėsi anksčiau negu jam ir aš privalėjau eiti namo. Abu nieko nepešėm.

Rašėm sunkų fizikos kontrolinį, kuriam niekas nebuvo pasiruošęs. Ačiū, Algiuk.

Vienintelis geras dalykas šiandien buvo tas, kad Kličius pasakė, kad eksponuos mano fotografijas parodoj. Mano debiutas.

O ir martynas šiandien mane myli. Sakė. Žinau, kad beveik nerimtai, bet šiuo metu, jis yra itin geras mano draugas ir man to gana.

Seneli, kad ir kur tu bebūtum, tikiuosi gavai mano eilėraštį.

Dievas mato, užkniso mane viskas juodai.

Rodyk draugams